Pz. Kpfw. III Ausf. J. - Vokietijos vidutinis tankas (Stalingrado kautynės)

Pasinaudojus patirtimi, įgyta konstruojant tankus Panzer I ir Panzer II, 1935 metais Vokietijos pramonė pradėjo konstruoti vidutinius tankus. Tai turėjo būti mašina, paremta originaliais vokiškais sprendimais (Panzer I ir II rėmėsi anglų, švedų ir tarybinių konstruktorių patirtimi). Šiais tankais turėjo būti apginkluotos 3 tankų batalionų kompanijos, o ketvirtoji turėjo būti ginkluota sunkiaisiais tankais Panzer IV. Mašinai suteiktas slaptas kriptonimas „Zugfuhrerwagen“. Iš pat pradžių su šiuo tanku kilo daug nesusipratimų ir kontraversiškų nuomonių. Vienas iš jų buvo patrankos kalibras. Šarvuotų Dalinių Inspektoratas (Guderianas) siekė, kad tankas būtų apginkluotas 50 mm kalibro tankams skirta patranka, bet Ginkluotės Valdyba nusprendė, kad užteks ir 37 mm kalibro. Galutinai ir buvo priimtas šis variantas. „Trejukė“ iš pat pradžių buvo labai aukštų technologijų tankas. Dauguma jo konstrukcinių sprendimų naudojama iki šiol, tarp jų ir torsioniniai velenėliai kaip pakabos elementas, pusiau automatinė pavarų dėžė. Šie sprendimai kėlė konstruktoriams nemažai problemų, dėl kurių tankas serijiniu būdu pradėtas gaminti vėliau už Panzer IV. Pirmos keturios serijos pagamintos nedideliais 10-15 vienetų kiekiais ir perduotos koviniams daliniams kaip bandomosios mašinos 1936 – 38 metais. Galutinai serijinėn gamybon nukreipta tik versija E. Įgulą sudarė 5 kariai (vadas, taikytojas, užtaisinėtojas, vairuotojas ir radiotelegrafistas). Tankai buvo aprūpinami vidaus ryšio telefonais ir radijo stotelėmis, kas nebuvo taip akivaizdu kitų valstybių kovos mašinose. Rugsėjo kampanijos metu „trejukės“ sudarė labai nedidelį šarvuotų dalinių kiekį, todėl tik Prancūzijos kampanija parodė šio tanko gerąsias ir blogąsias savybes. Didžiausia blogybė buvo jų patranka, todėl Hitleris įsakė perginkluoti visus šiuos tankus 50 mm kalibro patrankomis KwK. Ginkluotės Valdyba vienok ignoravo šį nurodymą (netyčia ar tikslingai – nežinia) ir perginklavo tankus 42 mm patranka 4,2 cm KwK. Po poros mėnesių, kai Hitleris apie tai sužinojo, įvyko smarkios pjautynės tarp jo ir inžinierių dėl jo sprendimų nevykdymo. Ir tai fiureris primindavo inžinieriams kiekvieną kartą, kai tam turėjo progą. Vėlesnėje karo eigoje „trejukės“ reikšmė mažėjo dėl to, kad mūšio lauke gausiai atsirado tarybinių T-34 ir KV-1 tankų. O Panzer III neprilygo jiems nei šarvų stiprumu, nei ginkluote, nei pravažumu bei greičiu. Vėliau juos gamyboje pakeitė „Panteros“. Viso 1939 – 1943 metais pagaminti 5934 šio tipo tankai. Naujoviška „trejukės“ važiuoklė panaudota šturmo pabūklo „StuG III“ konstrukcijoje. 

Labai sudėtingas, puikiai suprojektuotas ir maksimaliai detalizuotas modelis tik vidutinės patirties ir patyrusiems modeliuotojams. Modelyje atkurta viskas, ką galima atkurti tokio mastelio modeliuose – važiuoklė, korpusas, bokštelis, kovinis ir variklio bei valdymo skyrius, daug papildomų „apkabinėjimo“ detalių (šaudmenų dėžės, kanistrai, kirvukas, kibiras) yra įgulos asmeniniai ginklai ir šalmai, vikšrus galima padaryti kaip juostinius arba iš atskirų trakų, gerokai „patrintas“ žieminis kamufliažas. Modelis atkuria J versijos Pz. Kpfw. III tanką iš 24 Šarvuotos Divizijos Rytų fronto Stalingrado kautynių. Spalvų atsargų nėra, tekstinė instrukcija didelės apimties, išsami, informatyvi lenkų kalba. Grafinė instrukcija didelė, informatyvi, lengvai skaitoma ir labai aiški.