„Albatros“ D. III (Oef) – Vokietijos/ Lenkijos/ Lietuvos naikintuvas

1916 metais Vokietijoje suprojektuoti keli nauji naikintuvai, kurie turėjo pakeisti iki tol naudotus monoplanus „Fokker“ ir „Pfalz“. Vienu iš tų lėktuvų buvo biplanas „Albatros“ D. I, pirmą kartą į orą pakilęs 1916 balandžio mėnesį ir pasižymėjęs puikiu aerodinamišku liemeniu. Lėktuvo charakteristikos buvo patenkinamos, todėl jau liepos mėnesį pradėta serijinė gamyba. Greitu laiku pasirodė patobulintos versijos D. II, D. III ir D. V. Nuo 1916 rudens iki 1918 metų vidurio šio tipo lėktuvai sudarė Vokietijos naikintuvų eskadrilių pagrindą ir pilotų buvo labai vertinami. Juo taip pat susidomėjo Austrijos-Vengrijos KOP1916 pabaigoje „Osterreichische Flugzeugfabrik AG“ (Oeffag) pradėjo jų gamybą pagal licenciją. Šios gamyklos naikintuvai nuo vokiškų skyrėsi galingesniu varikliu ir kai kuriais kitais smulkiais patobulinimais. 1919 metais Lenkijos KOP nupirko 38 „Albatros“ D. III (Oef)mašinas. Šiais lėktuvais apginkluotos dvi naikintuvų eskadros: 7 Kosciuškos ir 2 (vėliau 13) Didžialenkių. 1920 metų kare su Tarybų Rusija „Albatrosai“ rėmė lenkų kariuomenės veiksmus pagrindinai vykdydami smogiamąsias operacijas, kurioms vykdyti nebuvo pritaikyti. Išskirtine eskadrile tuo metu buvo 7 Kosciuškos eskadra, kurioje skraidė tik JAV pilotai. Jos vadu buvo Cedric E. Faunt Le Roy, kuris I Pasaulinio karo metais buvo Komisijos, priimančios iš Prancūzijos gamyklų lėktuvus Amerikos eskadrilėms ir jos pagrindinis test-pilotas. Jo lėktuvo išvaizdą iš 7 Kosciuškos eskadros išvaizdą ir atkuria šis modelis. Porą tokių lėktuvų iš turimų dalių susirinko Kauno Karo Aviacijos dirbtuvėse ir Lietuvos Karo Aviacija.

Puikiai detalizuotas ir taip pat suprojektuotas modelis su pilna kabinos įrangos, ginkluotės, važiuoklės, sraigto ir išorės detalizacija. Nors ir atrodo sudėtingas, modelis, kaip ir visi Pawel Mistewicz projektai, toks nėra. Jį puikiausiai gali susiklijuoti bet kokios patirties modeliuotojai, dirbantys labiau patyrusio kolegos priežiūroje. Modelis be visokių technologinių įmantrybių ir suklijuotas tikrai atrodys ne prasčiau, negu išgirti brangūs ir  sudėtingi modeliai. Spalvų atsargų nėra. Tekstinė instrukcija nedidelė, bet aiški, informatyvi, viską nušviečianti lenkų kalba, grafinė - vidutinio dydžio, bet taip pat visa apimanti ir informatyvi, be to - puikiausiai skaitoma. Truputį padirbėjus kompiuterinėmis programomis ir remiantis istorinėmis nuotraukomis iš interneto, galima nesunkiai šį modelį persidažyti „lietuviškomis“ spalvomis. Antikvarinis leidinys.