Olesnicos pilis (Lenkija)

Olesnicos Piastų gynybiniai įtvirtinimai dabartinės pilies vietoje, tikriausiai, egzistavo dar iki 1238 m. Pirmasis pilies paminėjimas datuojamas 1292 m., kai Vroclavo kunigaikštis Henrikas V Bruhatas išsprendė pilyje kilusį ginčą dėl teisės valdyti užeigą Rakove. Pilies statybą tikriausiai pradėjo Konradas I iš Olesnicos. Pilies klestėjimo laikotarpis prasidėjo valdant Čekijos karaliui Iržiui iš Podebradų, kuris perėmė Olesnicos kunigaikštystę po to, kai išnyko vietinė Piastų linija. Pirmasis iš jų buvo Henrikas I Podebradas vyresnysis, o po jo mirties – jo sūnūs Albrechtas, Iržis ir Karlas I. Pastarojo sūnus Janas iš Podebradų pradėjo kapitalinę pilies rekonstrukciją. Pirmajame etape (1542 m.) jis išplėtė vakarinį sparną ir bokštą. Jis taip pat pasistatė sau keturkampį, keturių aukštų gyvenamąjį pastatą su dvišlaičiu stogu (vadinamąjį priešakinę pilį arba priešpilį, dar vadinamą našlių rūmais). Jano sūnėnas Karelas II suteikė piliai dabartinę išvaizdą. Nuo pamatų jis pastatė rytinį sparną, taip pat ir paremtą kronšteinais klautrą, kuris pilies kiemui suteikė reprezentacinę išvaizdą (1589–1600 m.). Vėliau, 1608 m., prie senovinių pilies sienų vidinės pusės, priešais rytinį sparną, buvo pristatytas pietinis sparnas. Projektavimo darbuose dalyvavo Silezijos architektai Bernardas Nyronas ir Kasperas Cuneo, pastarasis greičiausiai buvo barbakano (pastatytas iki 1563 m.) ir jo raižytų vartų projektuotojas. 1616 m. pilis buvo sujungta su bažnyčia galerija, buvo baigti laiptai. Visas rūmų kompleksas buvo papuoštas sgrafitais, renesanso portalais ir lubomis. Po Podebradų linijos išnykimo Olesnicos kunigaikštystė atiteko Viurtembergų šeimai, kuriai pilis priklausė iki 1792 m., o iš jų – Velfams, kurie ją valdė iki 1884 m. (paskutinis Velfas Vilhelmas pilyje negyveno). XIX a. pabaigoje pusiau apleisti pastatai tapo Prūsijos feodu. Naujieji savininkai Hohencolernai atliko išsamų pilies restauravimą, kuri iki 1945 m. tarnavo kaip jų vasaros rezidencija. Po Antrojo Pasaulinio karo išlikusiuose pastatuose buvo laikomi vengrų ir italų karo belaisviai. Vėliau čia buvo įsikūręs Tarybų Sąjungos Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus skyrius, vėliau – Statybos kolegija ir Lenkijos harcerų sąjungos Centrinė harcerų instruktorių mokykla. Aštuntajame dešimtmetyje pilis buvo toliau restauruojama, joje įsikūrė Vroclavo archeologijos muziejaus skyrius. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje pilis sunyko. 1993 m. ji buvo perduota Lenkijos savanorių korpusui, kuriam ji priklauso iki šiol. Prieš kelerius metus pilis vėl buvo atidaryta turistams.

Didelis ir sudėtingas gražios pilies modelis tik vidutinės patirties ir patyrusiems modeliuotojams. Modelis puikiai suprojektuotas ir gausiai detalizuotas, bet, kaip ir daugumoje „GPM“ leidyklos architektūrinių modelių, tiesiog prašosi įsigyti antrą žurnalą kai kurių detalių iškėlimui, įgilinimui, paryškinimui. Tačiau ir be šitokios veiklos maketas atrodo puikiai. Spalvų ir tekstūrų atsargos nėra, tekstinė instrukcija lenkų kalba didelė ir išsami, o grafinė – tiesiog nuostabi.