„Imme Oldendorff“ ir kiti – SD 14 tipo sausakrūviai laivai

SD-14 - „Liberty“ klasės laivų pakaitalas, sukurtas septintajame dešimtmetyje „Austin & Pickersgill“ laivų statykloje Southwicke, Didžiojoje Britanijoje, siekiant pakeisti senstantį „Liberty“ krovininių ir „Victory“ klasės laivų parką. Statyba tęsėsi iki devintojo dešimtmečio pabaigos. Pavadinimas SD-14 reiškia „Shelter-Decker 14 000 tonų“.  Viso per du dešimtmečius pastatyta 211 šio tipo laivų. Jie turėjo penkis krovininius liukus, krovinių talpa buvo 21 424 m³ (birūs kroviniai) arba 19 648 m³ (bendrieji kroviniai). Jų krovinių tvarkymo įrangą sudarė dešimt 5/10 tonų strėlių ir viena arba dvi 30 tonų sunkiasvorių krovinių strėlės. Septintojo dešimtmečio viduryje pasauliniame prekybos laivyne vis dar dirbo apie 700 „Liberty“ ir „Victory“ standarto krovininių laivų, taip pat kai kurie kiti krovininiai laivai, pastatyti Antrojo Pasaulinio karo metu. Net ir jauniausi iš šių laivų tuo metu buvo 20 metų ar vyresni, todėl tiek laivybos kompanijos, tiek laivų statyklos susidūrė su klausimu, kaip pakeisti šiuos laivus, kurie netrukus turėjo baigti savo tarnybą. Tuo metu dar nebuvo galima numatyti didelių jūrų laivybos perversmų, kuriuos sukėlė konteinerovežių ir biriųjų krovinių laivų, kurie vėliau beveik visiškai pakeitė bendruosius krovininius laivus, atsiradimas. Todėl klasikinis bendrųjų krovinių laivas, kuris nuo amžių sandūros buvo pastatytas dabartinės formos su palyginti nedaug pasikeitė, vis dar atrodė aktualus. Todėl nenuostabu, kad „Austin & Pickersgill“, planuodama pakeisti „Liberty“ ir „Victory“ laivus, kaip ir daugelis kitų laivų statyklų, turėjusių sėkmingus „German Liberty“, „Trampko“, „Seebeck 36L“, „Freedom“ ir „Fortune“, daugiausia dėmesio skyrė sausakrūviams laivams su savo krovinių tvarkymo įranga ir maždaug 14 000 tonų dedveitu. Šis konservatyvus projektas neabejotinai lėmė ir tai, kad daugumą tuo metu vis dar eksploatuojamų „Liberty“ ir „Victory“ laivų valdė palyginti mažos laivybos kompanijos, turinčios ribotus išteklius. Šiuo atžvilgiu didelę įtaką turėjo Basil M. Mavroleon, Graikijoje gimęs A&P pagrindinio savininko „London and Overseas Freighters“ pirmininkas, palaikęs gerus ryšius su Graikijos laivybos pramone. Laivų statykla daugiausia dėmesio skyrė šioms mažoms, dažnai Graikijos, laivybos bendrovėms, kurioms tuo metu būtų buvę sunku finansuoti visiškai naujo arba gerokai didesnio tipo laivų, tokių kaip „Blohm & Voss“ pristatytas „Pioneer“ klasės laivas, statybą. Net ir ankstyvosiose stadijose A&P kvietė kitus britų laivų statytojus kreiptis dėl SD-14 statybos licencijų, jei jie atitiktų reikalavimus, įskaitant laivo pardavimo kainos neviršijimą 915 000 svarų sterlingų. Iš pradžių tik kaimyninė „Bartram“ laivų statykla jautėsi galinti tai padaryti. „Nicola“, pirmasis tokio tipo laivas, buvo pastatytas Ostino ir Pikersgilo doke 1967 m. birželio 8 d. Tačiau pirmojo SD-14, „Mimis N. Papalios“, nuleidimas į vandenį įvyko 1967 m. gruodžio 1 d. Sanderlande įsikūrusioje bendrovėje „Bartram & Sons“, kuri laivą statė pagal licenciją, „Pietinio doko“. „Austin & Pickersgill“ pirmąjį SD-14, „Nicola“, baigė statyti 1968 m. vasario 14 d., o „Mimis N. Papalios“ „Bartram's“ buvo baigtas statyti vos po dienos. 100-asis užsakymas buvo gautas jau 1971 m. balandžio 6 d. Paskutinis šios klasės laivas buvo „Tucurui“, nuleistas į vandenį CNC Estaleiro Mauá Niterói mieste, Brazilijoje, 1983 m. gruodžio 22 d. Tačiau jo statyba buvo baigta tik 1988 m. birželio 22 d. Dauguma SD-14 laivų buvo statomi „Ostin and Pickersgil“ gamyklose, kur kartais būdavo pastatomi po du tokio tipo laivus per mėnesį. Kaip ir buvo numatyta ankstyvuosiuose projekto etapuose, pagrindiniai klientai buvo Graikijos laivybos kompanijos. Iš viso 1968–1988 m. buvo pastatyta 211 SD-14 laivų. Kaip ir originalūs „Liberty“ bei „Victory“ laivai, kurie, kaip iš pradžių buvo manoma, turėjo būti išmontuoti pasibaigus karui, daugelis SD-14 laivų taip pat ilgai tarnavo ir jų vis dar galima nemažai rasti, ypač Azijos ir Pietų Amerikos uostuose net ir XXI a. pradžioje.

Vidutinio sudėtingumo, nedidelio laivo be povandeninės dalies gerai suprojektuotas ir gausiai detalizuotas modelis vidutinės patirties ir patyrusiems modeliuotojams. Kadangi iš leidinio galima pasidaryti vieną iš net 7 (!!!) pavadinimų modelį, o detalės yra skirtingos beveik kiekvienam, tai labai svarbu nepaklysti tarp žymėjimų, pavadinimų, spalvų ir detalių įvairovės. Tekstinė instrukcija lenkų ir anglų kalbomis didelė, išsami ir tikrai padėsianti suklijuoti šį gana nedidelį modelį bei puikiai papildysianti puikią grafinę instrukciją. Yra šiek tiek spalvų atsargos, bortai viduryje turi rezervinį ilgį, kas yra labai gerai, kai kas nors nesueina – nupjaut visada lengviau, negu „priaugint“. Leidinys komplektuojamas iš 1 mm lazeriu pjautomis karkaso detalėmis, kurios palengvins modelio korpuso suklijavimo darbus. Iš leidinio galima suklijuoti „Imme Oldendorff“, „Togo“, „Rupert de Larrinaga“, „I Congreso del Partido“, „Ebo“, „Tina“ ir „Sin Hueng I“ modelius.