Messerschmitt Bf-109E-7 – Vokietijos naikintuvas

XX a. trisdešimtųjų metų pradžioje RLM (Reichsluftfahrtministerium – Vokietijos aviacijos ministerija)paskelbė konkursą naikintuvų – biplanų Arado Ar-68 ir Heinkel He-51 įpėdiniui. Tų pačių metų vasarą konstruktorių grupė, vadovaujama profesoriaus Messerschmitt-o ir inžinieriaus Rethelio pradėjo darbą prie vienviečio naikintuvo projekto. Jis gavo žymėjimą Bf-109. Projektus konkursui pateikė 4 firmos, kurios pateikė prototipus: Arado Ar-80V-1, Focke-Wulff FW-159V-1, Heinkel He-112V-1 ir Messerschmitt Bf-109V-1. Visuose prototipuose, išskyrus FW-159, buvo sumontuoti geriausi tuo metu rinkoje prieinami varikliai – 695 a. g. galios britų gamybos Rolls Rayce „Kastrel“ V. Prototipų lyginamieji bandymai vyko 1935 spalio pabaigoje Travemiundėje. Tolimesniems bandymams atrinkti He-112 ir Bf-109. Abu naikintuvai buvo laisvai nešantys žemasparniai monoplanai su įtraukiama važiuokle. Galiausiai laimėjo Messerschmitt-o projektas kaip paprastesnis surinkti ir pigesnis gaminti. Firma gavo kontraktą pagaminti 10 priešserijinių mašinų. Atlikus kai kuriuos patobulinimus, Bf-109 pradėtas gaminti serijiniu būdu kaip standartinis Luftwaffe naikintuvas. Pirmoji kovinė patirtis įgyta Ispanijos Pilietinio karo metu, kur kariavo B, C ir D versijų naikintuvai. Svarbiausias pakeitimas, kuris atliktas E versijoje, buvo galingesnio Daimler – Benz DB-601 variklio su tiesioginiu kuro įpurškimu į cilindrus sumontavimas. Šie varikliai išvystė 1100 a. g. galią. Šios versijos naikintuvai taip pat kovėsi Ispanijos kare, kuris tapo bandymų poligonu naujam naikintuvui. Atlikus dar daugiau patobulinimų pagal ginklavimosi paspartinimo programą, 1939 kovą mašina nukreipta serijinėn gamybon. Serijinių mašinų tiekimas į dalinius prasidėjo 1939 pradžioje. Pradinę šios versijos ginkluotę sudarė jau tradiciniais tapę 4 MG-17. Po vėlesnės patirties du sparniniai kulkosvaidžiai pakeisti patrankėlėmis MG FF. Bombonešio versija Bf-109E-1/B galėjo nešti dvi 50 kg bombas SC, arba vieną SC 250, sveriančią 250 kg. E-1 versija jau buvo panaudota Vokietijos – Lenkijos kare 1939 rugsėjo mėnesį, vėliau naudota kovose Vakarų fronte, kur ji vis greičiau buvo keičiama naujesne ir geriau ginkluota versija E-3 ir vėlesnėmis. 1940 antroje pusėje E-1 jau buvo retai sutinkama nedaugelyje kovinių dalinių, , dažniausiai mokomuosiuose arba antraeiliuose ar net trečiaeiliuose fronto ruožuose. Viso per gamybos laikotarpį pagaminta 30 573 Bf-109 vienetų – daugiausiai tarp II Pasauliniame kare naudotų kovinių lėktuvų. Kartu su licencijiniais egzemplioriais, pagamintais jau po karo Čekoslovakijoje (iki 1948 metų) ir Ispanijoje (iki 1958 metų) pagamintų skaičius viršijo 33 000.

Nesudėtingas, puikiai suprojektuotas ir gana gerai detalizuotas modelis bet kokios patirties modeliuotojams. Iš leidinio galima pasidaryti Bf-109E-7 versijos naikintuvo modelį, kuris yra gana spalvingas ir išvaizdus. Modelyje puikiai atkurta kabinos įranga, važiuoklė, jos nišos, papildomas kuro bakas, visa išorės detalizacija, valdymo plokštumos gali būti padarytos kaip kartu, taip ir atskirtos nuo pagrindinių. Tik pažengusiems pradedantiesiems ir mažos patirties modeliuotojams rekomenduojama dirbti labiau patyrusio kolegos priežiūroje, neskubėti ir panaudoti visas kantrybės, kruopštumo ir atidumo atsargas. Spalvų atsargų nėra, tekstinė instrukcija lenkų kalba nedidelės apimties ir tik sudėtingiausių mazgų suklijavimo aprašymas. Grafinė instrukcija nedidelė, bet gana informatyvi, lengvai skaitoma.