Lavočkin "La-200"' – TSRS patruliuojantis perėmimo naikintuvas - prototipas

Vienintele atominės bombos pristatymo priemone XX amžiaus keturiasdešimtųjų metų antroje pusėje buvo sunkieji bombonešiai. Todėl jau 1947 metais bandomoji aviacijos gamyba planavo įtraukti į projektuojamos technikos sąrašus bet kokiomis oro sąlygomis skraidančius reaktyvinius naikintuvus – perėmėjus. Tokią užduotį gavo P. O. Suchojaus, S. A. Lavočkino ir A. I. Mikojano Konstruktorių biurai. Tuo pačiu pradėtas ir bortinių perėmimo ir taikymosi radijolokacinių stočių (RLS) kūrimo darbai. TSRS jau turėjo metrinio diapazono RLS „Gneis“, bet, siekiant pagerinti veikimo nuotolį ir taikymosi tikslumą, buvo numetyta pereiti prie centimetrinio diapazono RLS gamybos. Pirma tokio tipo tarybinė RLS Torij“ turėjo parabolinę judamą anteną ir galėjo aptikti amerikietišką B-29 tipo lėktuvą 12 km atstumu. Lavočkino projektas gavo gamyklinį šifrą „La-200“. Atsižvelgiant į užsakovo pageidavimą, lėktuvo ekipažą sudarė du lakūnai – pilotas ir RLS operatorius, vietos buvo išdėstytos viena šalia kitos. Naikintuvas komponuotas pagal schemą, kurioje du varikliai „RD-45F“ buvo išdėstyti vienas paskui kitą liemenyje. Lyginant su „Su-15“ ši schema turėjo vieną privalumą: „La-200“ liemuo buvo lygus, beveik vienodo apvalaus skerspjūvio, be charakteringo redano ties priekiniu varikliu, kuriuo pasižymėjo „Su – 15“ ir „I – 320“. Variklio išmetimo anga buvo išdėstyta kampu į lėktuvo ašį ir pridengta nedideliu užglaistymo lakštu. Sparno strėliškumas sudarė 400, vėliau varikliai „RD-45F“ pakeisti galingesniais „VK-1“. „La-200“ buvo sumontuota nauja bortinė RLS „Torij-A“, radiolokacinio atpažinimo siųstuvas „Magnij-M“ ir imtuvas „Barij-M“. Visa ši įranga tarnavo oro taikinių aptikimui, atpažinimui („savas – svetimas“) ir priešo atakavimui. Automatinis radijokompasas „ARK-5“, mažų aukščių radijoaukštimatis „RV-2“, aklo nusileidimo sistema „Materik“ buvo skirti užtikrinti pavieniams skrydžiams bet kokiomis sąlygomis, o kartu su RLS užtikrino ir grupinių skrydžių kokybę. Lėktuve sumontuota techninė naujovė: šiluminė kovos su apledėjimu sistema priekinėse sparno, uodegos plokštumų ir oro priėmimo angų briaunose. Pagrindinė važiuoklė turėjo suporintus ratus, sumontuotus ant suporintų kojų, ir buvo įtraukiama į liemens nišas. Bandymų metu išaiškėjo, kad reikia padidinti pneumatinės ir hidrosistemos pajėgumus, valdymą palengvinti įrengiant stiprintuvus, padidinti ir išplėsti elektrinės instaliacijos galią ir galimybes, sumontuoti bortinį aukštos įtampos kintamos srovės tinklą. Patobulinto naikintuvo gamykliniai bandymai pradėti 1949 metų rugsėjo 9 dieną. Bandomuosius skrydžius atliko pilotai – bandytojai S. F. Maškovskis ir A. F. Kosarevas. Iš pradžių lėktuve sumontuotas tik RLS maketas. Pirmame bandymų etape „La-200“ pasirodė labai greitas ir greitai kilo aukštyn: maksimalus greitis siekė 1090 km/val 3500 m aukštyje, į 5000 m aukštį pakildavo per 2,35 min, 10000 m – 5,85 min, lubos siekė 15200 m. Naikintuvas „La-200“ buvo puikus reaktyvinis patruliuojantis perėmimo naikintuvas ir paliko apie save gerus atsiliepimus. Bet serijinei gamybai pasirinktas „Jak-25“, sukonstruotas pagal įprastesnę schemą ir panaudojus visus tarybinės variklių gamybos pramonės pasiekimus.

Puikiai suprojektuotas ir detalizuotas modelis su „pilnu faršu“, skirtas tik patyrusiems ir vidutinės patirties modeliuotojams.